Sakalininkystė – medžioklė pasitelkus plėšrųjį paukštį, nesvarbu, ar tai sakalas, ar vanagas, ar erelis…
Būtina paminėti, kad šios medžioklės pasekėjų skirstymą į grupes, pagal gyvenamuosius regionus, reikėtų laikyti labiau sąlyginiu.
Kiekvieną tradiciją galima laikyti vientisu reiškiniu. Bet sakalininkystė yra išimtis. Tradicija, atrodo, būtų kaip ir viena, bet jos supratimas įvairiose pasaulio vietose yra skirtingas. Iki šių dienų medžioklinių paukščių paruošimas medžioklei išlieka specifine meno šaka, kur lemiamas vaidmuo atitenka žmogaus talentui, o ne tam tikrų žinių, metodikų žinojimui. Manau, pakankamai tiksliai šią mintį galima būtų apibūdinti pavyzdžiui imant tapybą. Su šia meno šaka kiekvienas mūsų esame daugiau ar mažiau susidūrę, turime vienokią ar kitokią nuomonę. Tapyboje kiekvienas dailininkas naudojasi tokiais pačiais teptukais ir dažais, bet galutinis produktas – paveikslas – būna skirtingas. Taip yra ir su sakalininkyste. Neužtenka vien tik mokėjimo naudotis ‚instrumentais‘ – sparnuočių paruošimo medžioklei metodika. Vien žinių turėjimas dar neleidžia sukurti kūrinio. Būtina, kad žmogus turėtų ir menininko gyslelę šiai neįprastai meno šakai.
Vakarų Europos tradicijos
Vakarų Europos sakalininkystės tradicijoms, kurios susiformavo dar viduramžiais, būdingos dvi atskiros kryptys. Diduomenė pirmenybę teikė stambiems sakalams ir reginiui medžioklėje. Paprastų žmonių tarpe sakalininkystė asocijavosi su mitybinių poreikių tenkinimu. Todėl šio tikslo vykdytoju, ‚herojumi‘ tapo vištvanagis. Tai galime laikytis frazės, kad sakalas sutvertas sielos, o vanagas – skrandžio penui. Vis dėlto Vakarų Europos stiliaus sakalininkystės mokykla išsaugojo ir ištobulino tik jai būdingas tradicijas ir mokymo būdus. Tai ypatingai atsispindi gebėjime naudotis viliojimo priemonėmis ruošiant paukščius medžioklei. Europoje geriausiai medžioklėms paruošiami vanagai. Pagiriamojo žodžio čia nusipelno vengrai. Tradiciškai stiprūs ruošiant sakalus yra olandai ir škotai. Daug europietiškos mokyklos stiliaus pasekėjų yra tarp anglų, vokiečių, ispanų, danų…
Sakalininkas. (C) suchtstoff.blogspot.co.uk
Naujų idėjų ir minčių senajai mokyklai davė Lenkijos, Čekijos, Slovakijos sakalininkai. Jų dėka medžioklėje pradėtos propaguoti plėšriųjų paukščių rūšys, kurios iki tol nebuvo populiarios ir tradiciškos – kilnieji ereliai, ereliai rėksniai ir t.t. Šiandien Europos sakalininkų tarpe sparčiai populiarėja sakalų hibridų naudojimas. Dirbtinai veisiant išauginami paukščiai, kurie daugeliu savybių pranoksta savo tėvus.
Tačiau tradiciškai populiariausia ir mylimiausia šios mokyklos rūšimi tarp sakalų išlieka sakalas keleivis. Šio pasirinkimo priežastis siejama su paukščio paruošimu. Puikiai įvaldyta europietiškos mokyklos viliojimo priemonių technika leido atskleisti sakalo keleivio gebėjimus ir pranašumus prieš kitas sakalų rūšis. Ruošiant medžioklei sakalus, gana dažnai yra naudojami aitvarai.
Šios mokyklos stilius taip pat propaguojamas Amerikoje, Meksikoje, Kanadoje ir Australijoje. Todėl neveltui ši metodika yra laikoma populiariausia ir labiausiai paplitusia pasaulyje.
Užkaukazės tradicijos
Užkaukazės sakalininkai yra puikiai įvaldę paukštvanagių ruošimo ir medžioklės meną. Sukurta paukščių apmokymo sistema garantuoja sėkmę bet kuriam pradedančiajam sakalininkui. Viskas būtų labai gerai, jei ne didelis ‚bet‘, smerkiamas daugumos sakalininkų. Užkaukazės sakalininkystės tradicijose bjauru ir smerktina tai, kad visi kiti plėšrūs paukščiai, pakliuvę į tinklus skirtus paukštvanagiams, yra naikinami. Suprantama, kad pakliuvęs į tinklus bet koks migrantas gali juos supainioti ir net padaryti netinkamais naudoti, bet aš manau, kad pats geriausias tinklas nėra vertas sketsakalio ar startsakalio gyvybės. Neigiamai vertinamas ir medžioklės būdas su paukštvanagiu, kai paukštis paleidžiamas metant jį pakylančios putpelės pusėn. Šis medžioklės būdas kai kur lyginamas su ieties svaidymu. Paskaičiuota, kad per mėnesį tokio ‚svaidyto‘ paukščio plunksnos nusidėvi tiek, kiek laisvėje užtruktų ištisus metus.
Vidurio Azijos tradicijos
Istoriškai Vidurio Azijoje sakalininkystė buvo siejama su praktiškumu, galimybe įsigyti maisto. Visis paukščiai buvo ruošiami verslinei medžioklei. Europoje gana įprastas reiškinys, kai laikomas sakalas, kuris nemedžioja. Azijos sakalininką tai priverstų nusišypsoti. Laikomas paukštis turi medžioti, laikymas tik dvasiniam malonumui – nesuprantama sąvoka. Ten medžiojama su visais laikomais sakalais, tačiau ir šio stiliaus mokykla nėra vienalytė savo tradicijomis. Pavyzdžiui, kazachai mokydami sakalus naudoja jų akims užengti skirtas specialias kepures-gobtuvus, o turkmėnai – nenaudoja. Tokių specifinių ir išskirtinių tradicijų turi ir laikosi skirtingų šio regiono tautų sakalininkai. Tačiau visus juos vienija taurusis sakalas ir vienas tikslas – medžioklė.
Negalima nepaminėti vienos išlikusios labai senos ir autentiškos tradicijos, kurios metu išbandomas paukščio atkaklumas. Šie patys sunkiausi ‚patikrinimai‘ atliekami dykumų stovyklose naktį, degant laužui. Sakalas, stebėdamas ugnį, šokančius jos liežuvius palaiko gyvu padaru, todėl paukštis gali šokti į ugnį. Žmogaus, sakalo ir ugnies sąveikos metu gimsta rytietiška sakalininkystės samprata, atskira filosofija apie sakalininkystę.
Šio stiliaus sakalininkystės tradicijai priskiriamas ir geriausias erelių paruošimas medžioklei. Medžioklės su kilniuoju ereliu Vidurio Azijoje istorija turi šimtmečių tradicijas: saviti paukščių gaudymo būdai, jų ruošimas medžioklei ir pati medžioklė. Išskirtina yra tai, kad viso paruošiamojo proceso metu žmogus patiria minimalų darbo krūvį.
Arabiška sakalininkystės mokykla
Šios mokyklos tradicijų puoselėtojai šiandien mums kelia daugiausiai prieštaravimų. Žiūrint iš vienos pusės, susiduriame su tūkstančių metų tradicijas turinčiomis patirtimi, tipiška šiom tautom medžioklės atributika. Sakalo sielos perpratimu. Kita mus pasiekianti informacija – paukščių kontrabanda į šiuos kraštus, negailestingas einių išnaikinimas medžiojant su sakalais ir t.t. Mus pasiekiančios informacijos apie medžioklę su paukščiais šiuose kraštuose nėra pakankamai, kad galėtume jai pilnai suprasti, tad tenka tenkintis tik gaunamos informacijos nuotrupomis, kurios dažnai sukuria neteisingą sampratą apie arabų sakalininkystę.
Arabų sakalininkas (C) E. Scagnetti
Bendrai, šis medžioklės būdas čia pirmiausia yra laikomas garbės, dvasinio švarumo ir tvirtumo reikalu, ištikimumo senosioms tradicijoms simboliu. Kai kurie arabų atstovai laiko paukščius būdami abejingi sakalininkystei. Tai juos verčia daryti užimama padėtis visuomenėje ar panašios priežastys.
Ne veltui pasaulyje per ilgus metus susiformavo nuomonė, kad ten, kur arabai, ten ir sakalininkystė. Šio stiliaus mokykla turi tik jai būdingų bruožų. Arabų metodika pasižymi geru sakalų ruošimu skrydžiui, naudojant viliojimo priemones. Antra, pačios populiariausios paukščių kepurės-gobtuvai, pirštinės yra kilę iš šių kraštų ir žinomi visame pasaulyje. Išskirtina ir tai, kad turtingi šių dienų arabai medžioklėje skraidina tik stambius tauriuosius sakalus. Pasitaiko, kad naudojami būna ir balti medžioklinei sakalai, bet pagal jų biologiją, šie paukščiai nėra prisitaikę skraidyti ir medžioti vietos sąlygomis. Rečiau arabų šalyse šiandien yra skraidinamos ir kitos, kiek smulkesnės sakalų rūšys.
Šaltiniai
Daugėla, D. (2004) ‘Sakalininkystė šiandien’. Medžiotojas ir medžioklė, 6.
Ši informacija buvo pritaikyta blogui Sakalininko užrašai. Kopijuoti tik su nuorodomis į šį blogą ir teksto šaltinius.
Sakalininko užrašai 
Posted on 26 gegužės, 2012
0