Sakalininkystė šiandien: gamta ir žmogus

Posted on birželio 5, 2012

2


Šiuolaikinio vystymosi paskatinta intensyvesnė žemdirbystė, miškininkystė, industrinė plėtra ir jų rezultatai (tokie kaip nykstantis atokių vietų skaičius, tarša ir klimato pokyčiai) daro didelę įtaką gamtai. Žinoma, dalis laukinių gyvūnų ir augalų gali būti išsaugoti rezervatuose. Deja, pažengusiose šalyse žmogaus nepaliestos žemės jau trūksta tam, kad steigti naujus rezervatus, o tik keli šiandien veikiantys rezervatai yra pakankamai dideli plėšriųjų paukščių apsaugai ir jų populiacijų išsaugojimui. Dėl šių priežasčių, didžioji dalis plėšriųjų paukščių ir kitų gyvūnų rūšių yra priversti dalintis teritorijomis, kurios jau yra paliestos žmogaus.

(C) destinationweddingbook.blogspot.com/

Kad išsaugoti skirtingas gamtos sistemas tokiomis sąlygomis, reikalingos profesionalios žinios ir įgūdžiai, ekonominiai ir gamtiniai resursai. Sakalininkai jau spėjo labai pagelbėti puoselėjant žinias apie laukinių plėšriųjų paukščių gyvenamąsias sąlygas, mitybą ir kitus dalykus, reikalingus siekiant juos išsaugoti. Šių dienų sakalininkai ir toliau stengiasi gilintis į sakalininkystės studijas, prasidedančias nuo Frederich‘o of Hohenstauffen‘o, tęstomis paskutiniame amžiuje vystytų Craighead‘ų, Hamerstrom‘ų ir Heinz‘o Brull‘o pamatinių principų ir tobulintomis paskutinių sakalininkų-ekologų publikacijomis. Nemažiau svarbios yra ir veterinarinės žinios, sakalininkų puoselėtos nuo pat sakalininkystės pradžios. Dauguma sakalininkų-veterinarų leidinių aprašo pagrindines sužeistų plėšriųjų paukščių gydymo ir reabilitacijos temas. Amžiams bėgant, sakalininkai perprato plėšriųjų paukščių psichologiją. Tai leido siekti žinių ir įgūdžių, reikalingų paukščių veisimui.

Kai naudojamos trąšos beveik išnaikino sakalus keleivius, sakalininkai-biologai Tom‘as Cade‘as (JAV) ir Christian‘as Saar‘as (Europoje) pasitelkė ankstesnių sakalininkų-veisėjų Heinz‘o Meng‘o ir Renz‘o Waller‘o patirtį tam, kad steigti naujas, dideles veisimo ir paukščių populiacijų atstatymo programas. Šios programos tapo pagrindiniu žinių šaltiniu kitoms sakalų keleivių programoms Švedijoje ir Kanadoje, bei kitų plėšriųjų paukščių gelbėjimo programoms visame pasaulyje. Sakalininkų išvystyti plėšriųjų paukščių paleidimo į laisvę metodai tapo vienu iš pagrindinių įgūdžių siekiant išsaugoti nykstančias paukščių populiacijas.

Prijaukinti ir treniruoti plėšrieji paukščiai buvo naudoti projektuojant elektros laidų linijas, siekianti ištirti ir išvengti jų poveikio laukiniam gamtos pasauliui. Sakalininkai taip pat dresavo paleistus į laisvę plėšriuosius paukščius, kad šie suktų lizdus ant žmonių pastatytų konstrukcijų, taip siekdami išsiaiškinti jų mitybos ypatumus urbanizuotose vietovėse. Šios žinios vėliau buvo pritaikytos ten, kur laukinių paukščių gyvenimą veikia žmonių aplinka.

Sakalininkai įsteigė ne vieną tarptautinę organizaciją, skatinančią sakalininkystės žinių ir metodų sklaidą. Iš jų žymiausios turbūt yra Peregrine Fund ir Raptor Research Foundation. Be abejonės, žinios geriausiai išsaugojamos tekstu ir paveikslėliais, tačiau praktiniai įgūdžiai yra neaplenkiami siekiant išsaugoti nykstančius paukščius. Sakalininkystės organizacijos suteikia informaciją, reikalinga plėšriųjų paukščių auginimo metodų išsaugojimui ir tobulinimui, bei leidžia naudotis treniravimo centrais ir lankyti kursus, kurių metu naujokai yra išmokomi elgtis su prijaukintais paukščiais. Be viso to, tarptautinės organizacijos skatina retų paukščių veisimą ir padeda to siekiantiems savarankiškai. Tai užtikrina, kad retos plėšriųjų paukščių rūšys neišnyks dėl netikėtų nelaimių, tokių kaip taršos padidėjimo ar ligų.

Kita didelė sakalininkystės vertė yra ta, kad ji veikia kaip Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (International Unijon for Conservation of Nature) darnaus vystymosi įrankis. Sveiki laukiniai plėšrieji paukščiai jiems tinkamoje aplinkoje gali išperėti nemažai jauniklių, o tradicinė praktika, kurios metu jaunikliai imami sakalininkystei, o vėliau, jau išauginti stiprūs paukščiai, paleidžiami atgal į laisvę, užtikrina plėšriųjų paukščių išsaugojimą. Šis ryšis tarp medžioklinių paukščių ir žmonių jau ne vieną amžių laikomas patikima priemone palaikant paukščių populiacijas daugelyje pasaulio vietų. Sakalininkystė taip pat laikoma priemone reguliuoti kitų gyvūnų rūšių, kuriomis minta plėšrieji paukščiai, populiacijas. Sakalininkystė – tai natūralus medžioklės būdas, kurio sėkmės tikimybė mažesnė nei šaudant, todėl ir didesnė grobio dalis gali pasprukti be sužeidimų.

Akivaizdu, kad vienas seniausių pasaulio tradicijų, sakalininkystė, yra labai aktuali šiandien. Pavieniai sakalininkai ir tarptautinės organizacijos prisideda ne tik prie plėšriųjų paukščių, bet ir kitų gyvūnų rūšių išsaugojimo. Tai yra be galo aktualu dabar, kai žmogaus nepaliestų žemės kampelių vis mažėja ir gyvūnija turi prisitaikyti gyventi naujomis sąlygomis.

Šaltinis

Intarnational Association for Falconry and Conservation of Birds of Pray, Falconry Today

Šį įrašą blogui Sakalininko užrašai vertė ir pritaikė Edvardas pagal Intarnational Association for Falconry and Conservation of Birds of Pray informaciją. Kopijuoti ir naudoti tik su nuorodomis į šį blogą ir šaltinius.

Advertisements