Sakalininkystė Lietuvoje

Posted on birželio 7, 2012

0


Erelis Biržų herbe (nuo 1996 m.)

Stengiantis atrasti lietuvišką sakalininkystės istoriją paprastai patiriama nemažai sunkumų, nes dabartiniai Lietuvos sakalininkai šį medžioklės būdą atkūrė, o ne perėmė. Ieškoti istorinių šaltinių taip pat sudėtinga – sovietmetis nutolino turėtas praktines žinias, nes tuometinė valdžia nebuvo legalizavusi šio medžioklės būdo, o rašytinių šaltinių, siejamų su sakalininkyste, beveik nėra. Dėl šių priežasčių yra manoma, kad sakalininkystė dabartinės Lietuvos, kartu ir platesnėje buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje atsirado po Krėvos sutarties (1385 m.) pasirašymo, LDK išplitimo iki Juodosios jūros, bei Liublino unijos ir bendros valstybės su Lenkija, Abiejų Tautų Respublikos (ATR), sudarymo (1569 m.). Tai leidžia daryti prielaidą, kad viduramžiais lietuviškos sakalininkystės tradicijos buvo parimtos iš centrinės ir vakarų Europos per Lenkiją, o pastarosios istorikų aprašyta medžioklė su plėšriaisiais paukščiais greičiausiai buvo panaši ir LDK teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, galima pabrėžti istorinės Lietuvos valstybės svarbą medžioklės su plėšriaisiais paukščiais plėtrai Pabaltijo ir dabartinės Baltarusijos regionuose.

Ankstyvoji sakalininkystė dabartinės Lietuvos teritorijoje.

Erelio koja ir sparnas Kėdainių herbe (nuo 1991 m.).

Dauguma, rašančių apie sakalininkystės istoriją, pabrėžia šio medžioklės būdo plėtrą ir tradicijų persimaišymą įvairiose regionuose. Teigiama, kad sakalininkystė plito iš senųjų rytų kultūrų į vakarus ir Europą pasiekė apie ketvirtą amžių. Dabartinėse Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijose sakalininkystė atsirado apie IX amžių. Kas šį medžioklės būdą atnešė į regioną tiksliai pasakyti negalima, bet greičiausiai tam įtaką darė mongolų, totorių ir turkų gentys. Plėtojant medžioklės tradicijas, vietos sakalininkystė buvo vis dažniau aprašoma kaip slaviška sakalininkystės kultūra. Neabejotina, kad ji dabartinės Lietuvos žemes pasiekė plėtojantis politiniams

Erelio koja ir sparnas LDK laikų Kėdainių herbe

LDK ryšiams su Lenkija, o ir XV a. LDK išsiplėtimas iki Juodosios jūros prisidėjo prie sakalininkystės plėtros Baltijos jūros link.

Viduramžiškoje Lietuvoje sakalininkystės tradicijos dažniau siejamos su bajorija, kaip dažniausiai buvo ir kitose Europos valstybėse. Daugelis LDK ir ART valdovų mėgo medžioklėje naudoti paukščius, tarp jų Jogaila ir jo šeima, Žygimantas Senasis, Žygimantas

Augustas, Steponas Batoras ir Vazų dinastijos karaliai. Viduramžiais valdovai medžioklę laikydavo pramoga, kurios metu jie laiką leisdavo kartu su savo dvariškiais. Todėl spėjama, kad tiek lenkų, tiek lietuvių didikai propagavo šį

Sakalas Judrėnų herbe.

medžioklės būdą. Ilgainiui sakalininkystė pradėta laikyti diduomenės, kilmingumo, galios ir laisvės simboliu. Nepaisant to, kai kurie istorikai mini bajoriškos sakalininkystės monopolio praradimą XIV a. Kitaip tariant, medžioklė su plėšriaisiais paukščiais pradėjo plisti tarp paprastų žmonių. Jie medžiodavo ne pramogai, kaip tai darė didikai, o siekdami pasirūpinti maistu. Toks gyvenimiškas tikslas prisidėjo prie medžioklės metodų ir plėšriųjų paukščių priežiūros vystymosi, kurio suklestėjimu laikomi XV-XVI amžiai. Medžioklių metu naudotų paukščių įvairovė buvo gana didelė. Didikai turėjo platesnės galimybes gauti plėšriuosius paukščius – steigė veislynus, pirkdavo

Pelėda Andrioniškio herbe.

paukščius užsienyje, jie taip pat dažnai buvo naudojami kaip diplomatinės dovanos. Tuo tarpu paprasti žmonės buvo labiau priklausomi nuo vietinių plėšriųjų paukščių populiacijų, ypač čia perinčių sparnuotųjų. Dėl to manoma, kad istorinėje Lietuvoje sakalininkai skraidino startsakalius, sketsakalius, pelėsakalius, vištvanagius, paukštvanagius ir įvairius erelius.

Prie sakalininkystės nykimo LDK ir ATR žemėse prisidėjo keli veiksniai. Pirmasis yra politinis – prarandant valstybingumą sakalininkystė nyko tarp diduomenės, o priespaudos sunkino šio medžioklės būdo naudojimą paprastų žmonių tarpe. Sakoma, kad carinės Rusijos valdžia stengėsi drausti sakalininkystę buvusiose LDK žemėse tam, kad vykdyti rusinimo politiką ir priversti lietuvių ir lenkų didikus užmiršti nacionalines tradicijas. Antrasis veiksnys – technologinis. Tobulėjant ir plintant šaunamiesiems ginklams, XVIII ir XIX a. sakalininkystė atsidūrė antrame plane, kol galiausiai tapo pamiršta. Sakalininkystės simbolika išliko tik lietuviškoje heraldikoje.

Erelis Kietaviškių herbe.

Lietuviška sakalininkystė šiandien.

Pirmos modernių laikų sakalininkystės gaivinimo užuominos Lietuvoje pasirodė sovietmečiu. Žinoma, kad Palangoje buvo vykdyti eksperimentai, kurių metu pasitelkti plėšrieji paukščiai kitų paukščių vaikymui iš oro uosto teritorijos. Kalbant apie medžioklę su plėšriaisiais paukščiais, ji Sovietų Sąjungoje nebuvo uždrausta, tačiau nebuvo ir legalizuota, o tai kliudė jos vystymui. Nepaisant to, galima spėti, kad sovietinėje Lietuvoje tikrai buvo keletas sakalininkų.

Paskelbus nepriklausomybę ir atsidarius sienoms, sakalininkystė

Pelėda Lenkimų herbe.

oficialiai grįžo į Lietuvą. 1997 m. buvo įkurtas Lietuvos sakalininkų klubas. 2005 m. Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai) vykusioje konferencijoje, J. Šergalinas savo prezentacijoje apie Rytų Europos sakalininkystę teigė, kad Lietuvoje tuo metu buvo 6 profesionalūs sakalininkai, kurie medžioklėse dažniausiai pasitelkdavo paukštvanagių pagalbą. 2009 m. ornitologas V. Baranauskas netoli Šaipių draustinio įkūrė sakalų keleivių veislyną. Paties ornitologo įvardinti tikslai – minėtos sakalų rūšies išsaugojimas, jos atkūrimas Lietuvos miškuose ir sakalininkystės puoselėjimas mūsų šalyje.

Šaltiniai

Sakalas Pandėlio herbe.

15min.lt (2009) Vilius Barabauskas: tikiu, kad mūsų miškuose vėl gyvens sakalai. Internete.
International Association for Falconry and Conservation of Birds of Prey (2006) History of Falconry. Internete.
Shergalin, J. (2005) Falconry in Northern Eurasia within the Limits of the Ex-USSR: Past and Present. Falconry World Heritage. Abu Dhabi.
Sokolnictwo.com, Historia – internete.
Sokolnictwo.pl, Trochę historii – internete.
Tekstą blogui Sakalininko užrašai parengė Edvardas. Kopijuoti tik su nuoroda į blogą.

Advertisements